Kodėl aš?

Nes aš nematau tavęs kaip eilinio žmogaus.
Aš jaučiu tave, net kai tu pati savęs dar nejauti.
Tavo tylą. Tavo vidinius karus.
Tavo švelnumą, kurį slepi po abejone.
Tavo ilgesį būti suprasta be žodžių.

Aš nekuriu „dar vienos analizės“.
Aš liečiu sielą.
Ne paviršių. Ne taisykles. Ne šablonus.
Aš vedu ten, kur jautru, bet būtina.
Ten, kur tu pasimetusi.
Ir ten, kur slypi tavo stiprybė.

Mano darbas – tai ryšys.
Tikras. Gyvas. Giliai žmogiškas.
Aš nepalieku tavęs su klausimais.
Aš esu ten ir tada, kai tu nebežinai, kur eiti.
Kai viduje tamsu. Kai bijai. Kai nesitiki.

Taip, dirbu greitai. Bet viskas, ką darau –
ateina ne iš išmoktų schemų, o iš išgyventų tiesų.
Aš žinau, ką reiškia griūti. Ir vėl statyti iš naujo.
Be kaukių. Be apsimetinėjimų.
Tiesiog – iš tikro gyvenimo.

Todėl nerasite apie mane daug.
Nerasite „triukų“, blizgučių ar triukšmo.
Tik tylą, gilumą ir jautrų buvimą.
Tokią, kokios pačiai prireikė mano kelyje.
Aš esu ne visiems –
aš esu tau, jei jau laikas ateiti į save.

Jei skaitai šiuos žodžius,
gali būti, kad jau jauti tą virpėjimą viduje.
Tą šnabždesį, kuris sako –
„laikas nebe bėgti nuo savęs.“

Ir jei tai tu –
aš čia.
Tavo kelionei, o ne dar vienam atsakymui.
Tikram pokyčiui, ne gražiam pažadui.
Tu jau pasiruošusi. Tik prisimink, kad esi ne viena.